Kelionių vadovas Kretoje

Tag Archives: Kretos civilizacija

Nuo Rodopų pasukus stipriai į Šiaurę, galite pamatyti Diktynna Šventyklą.

Keliaujant link jos, jūs praeisite pro Ellinopsilos urvą, kuriame žmonės gyveno dar priešistoriniais laikais. Šventykla Rodopų šiaurėje buvo pastatyta Dzeuso dukros garbei.

Pasak mitologijos, merginai pavyko pabėgti nuo Karaliaus Mino, ir šioje salos vietoje ji įšoko į jūra, bet žvejai ją išgelbėjo. Ji buvo įispainiojusi į jų tinklus, tad jie sėkimningai ištraukė ją į krantą, į Aeginos saloje. Ir pradėjo ją garbinti kaip savo deivę. Nuo tada kretičiai šia deivę vadina Diktynna (gr. “tinklas”).

Diktynna – Kalnų deivė – Minojiečių laikais buvo garbinama kaip kalnų deivė, mėgstanti medžioti ir būti gamtoje. Pasak mitų, deivė buvo labai graži moteris, gimusi Samarijos tarpeklyje. Ji pasižadėjo ir išliko skaisti visą savo gyvenima. Karalius Minas, pamatęs jos grožį, įsimylėjo deivę, ir vaikėsi bei persekiojo ją ištisus 9 mėn, kol galiausiai ji, neberadusi išeities, nušoko uo uolos toje vietoje, kur dabar stovi šventykla. Žvejas, kurio tinkluose įsipainiojo Diktynna taip pat pamilo ją, tačiau mergina neatsakė į jo jausmus, paliko Aeginą ir išvyko į Artemidės šventyklą. Artemidė apdovanojo Diktynną už išsaugota skaistybę, ir pavertė ja nemirtingąja.

Diktynna buvo garbinama visoje Kretos saloje, bet Vakaruose laiausiai, kur jos garbei buvo pastatyta daugybė šventyklų. Diktynnos šventykla buvo  didžiausia  ir prabangiausia. Žmonės tiesiog pėsčiomis eidavo į šventyklą, kad galėtų paaukoti Deivės garbei.

Pirmoji šventykla buvo pastаtyta dar 700-aisiais m. Pr. Kr. Deja, iš anų laikų šventyklos neišliko nieko. Romos valdymo laikais, imperatorius Hadrianus šventyklą atstatė ir atstatė didesnę nei buvo originalas. Deja, bėgant amžiams ne kas teliko, kadangi gamta (lietūs, vėjai ir audros), bei žmonės (rinkdami akmenis namų statyboms) beveik pilnai sunaikino Diktynnos šventyklą.

Romos laikų šventykla buvo apsupta kolonų, kadangi rasta daug romėniškų kolonų liekanų. Beto, buvo rasta ir vandens saugykla bei labai daug dievų statulų. Statulų liekanos saugomos Chanijos muziejuje.

Norint pasiekti šventyklą nuo paplūdimio – laukia ilgas ir varginantis kelias. Ypač per karščius. Tad kur kas patogiau į Diktynną šventyklą keliauti valtimi iš Kolimbari kaimelio.

Pusiasalio pabaigoje driekiasi nuostabus paplūdimys bei akmenuota plynaukštė, kurioje išiko altorius, pastatyas dar ąčę m. Kr. e., valdant Romos imperatoriui Hadrianui. Ten pat galima rasti akvaduko ir kitų pastatų liekanas. Pasibaigus rmėniškajai epochai, šventykla ištuštėjo, bei tapo apleista. Diktynnos šventyklos teritorija, kaip ir daugelis kitų vietų Kretoje, niekad anebuvo tyrinėta ar rimtai kasinėta archelogų. Tad belieka spėlioti, ką ji slepia, kokios paslpatys randasi giliai po žeme.

 

Source: Fred van Doorn

Advertisements

knossos

Vos už 5 km nuo Herakliono centro yra senovės miesto Knoso liekanos. Tai Mino civilizacijos sostinė, kuri susikūrė prieš keturis tūkstančius metų ir tapo europinės civilizacijos lopšiu. Šiandien tai bene gausiausiai turistų lankoma Kretos vieta, visų norinčių pasižiūrėti kur, pasak legendos, gyveno mitologinė būtybė Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis.

Knosas jauio ragai      Knosas nuotėkų sistema     Knoso freska

Knoso pastatas yra pastatytas maždaug 1700 m. pr. m. e. Kretos gyventojų. Jame esančių persipynusių koridorių ir kambarių sistema sudaro didžiulį labirintą, kuriame pagal legendą slėpėsi Minotauras.

Ką byloja Minotauro legenda

Iki XIX amžiaus apie Kretos gyvavimo prieš graikų kolonizaciją istoriją žinojome tik iš senųjų autorių pasakojimų. Iš jų buvo žinoma apie labirintą ir jo sumanytoją Dedalą, kuris buvo kilęs iš Atėnų. Nužudęs savo sūnėną, jis buvo priverstas slėptis. Jis nusprendė pasislėpti Kretoje, kur karalius Minojas – Dzeuso ir Europos sūnus – paprašė pastatyti pastatą, kuriame galėtų uždaryti Minotaurą: pusiau žmogų, pusiau jautį – karalienės ir jaučio meilės vaisių. Tuomet Dedalas sumanė labirintą, iš kurio niekas negalėtų ištrūkti. Bet neįtikęs karaliui, jis irgi ten buvo uždarytas kartu su savo sūnumi Ikaru. Veliau, pasidaręs sparnus, jis iš ten paspruko.

Karalius Minojas užkariavo Atėnus, o pavergtoji tauta privalėjo kiekvienais metais Minotaurui, aukoti septynias mergaites ir septynis berniukus. Jaunuoliai buvo uždaromi labirinte, kad juos sudraskytų monstras. Tačiau vieną dieną Tesėjas nužudė pabaisą, o likę gyvi, pasinaudodami karaliaus dukters Ariadnės siūlu, galėjo išeiti iš beribių koridorių.

Istorinis atradimas

Nuo 1894 m. archeologas Artūras Evansas (Arthur Evans) beieškodamas šio periodo pėdsakų išnaršė salą. Po graikų ir romėnų statinių griuvėsių liekanomis jis rado nemažai minojiečių kultūros apraiškos pavyzdžių. 1900 m. Evansas pradėjo Knoso rūmų kasinėjimus. Labai greitai jis atrado koridorių, salių pėdsakus, kurie jam leido įsivaizduoti legendoje minimus rūmus: liekanų išsidėstymas atrodė tikrai panašus į labirintą. Abejonių dėl jo tiesioginio ryšio su mitu neturėtų kilti dar ir dėl to, kad buvo rasta daug jautį vaizduojančių freskų ir skulptūrų.

Kodėl rūmai turėjo tokią blogą reputaciją? Galbūt todėl, kad tai nebuvo rūmai, o šventykla, kurioje buvo aukojami žmonės, arba šventa vieta, naudojama kaip kapavietės.

Ar Knoso rūmai tikrai rūmai?

Kai kurie archeologai Knose atkasto pastato paskirtį aiškina tik kaip karaliaus gyvenamuosius rūmus. Tačiau, tuo pačiu jie pripažįsta, kad vieta karaliaus rūmams nebuvo tinkama. Pastatas gerai matomas, sunkiai apginama vietovė, turint omenyje Viduržemio jūroje siautėjusius piratus. Be to, vandens ištekliai rūmų apylinkėse per maži, kad galėtų aprūpinti visus tautiečius vandeniu. Salės be langų, drėgnos ir labiau panašios į požemius. Į karališkus apartamentus tai visiškai nepanašu. Pagaliau pastate neaptikta nei arklidžių liekanų, net ir, savaime suprantama būtinos, virtuvės požymių. Vokiečių archeologas Hans Georg Wunderlich laikosi nuomonės, kad šis pastatas, vadinamas rūmais, buvo kaip mirusiųjų mauzoliejus ir niekas juose niekada negyveno. Buvo rasti aukšti ąsočiai, kuriuose, pradžioje manyta, buvo laikomi grūdai arba aliejus. Tačiau, vėliau ištirta, kad ąsočiai turėjo urnų paskirtį. Lavonai buvo laikomi meduje. Akmeniniai luitai yra ne kas kita, kaip sarkofagai, o atitekantis vanduo įrengta sistema buvo naudojamas kūnams konservuoti. Teorija įdomi, tačiau visgi nerasta jokių žmogaus palaikų: nei skeleto liekanų, nei pelenų rūmų griuvėsiuose.

 Legendinis Minotauro labirintas visą laiką buvo siejamas su legenda, tačiau nauji archeologiniai kasinėjimai Kretos saloje randa pėdsakų, kad Minotauro labirintai nėra vien senovės žmonių išgalvotas mitas. Vos 30 km nuo buvusių Knoso rūmų, šalia Gorintos miesto, buvo atkastos požeminių kambarių grupės su keistais aukštų išdėstymais ir tarpusavyje sujungtos laiptais, painiais koridoriais bei ilgais, tarpusavyje persipynusiais požeminiais tuneliais, kurie išsiraito po žeme beveik 4 kilometrus. Tyrėjų grupė mano, kad šios griuvėsių liekanos galėtų būti mitinio Minotauro labirinto liekanos.

Knoso griuvesiaiKnosas. Aukojimo vietaknosas sostas